Jei vėžį diagnozuojame dvejais metais anksčiau, penkerių metų išgyvenamumo skaičius automatiškai gali atrodyti geresnis — net jei pacientas miršta tą pačią dieną, kurią būtų miręs be patikros. Tai vadinama diagnozės paankstinimo šališkumu (angl. lead-time bias).
Teiginys: „Kuo daugiau vėžių patikra randa, tuo ji geresnė.“
Ne. Tikslas yra mažesnis mirtingumas ir žala, ne didžiausias radinių skaičius.
Perdiagnostika, klaidingai teigiami rezultatai ir lead-time bias gali sukurti „geresnės patikros“ iliuziją.
Vertinant patikrą klausk: ar ji mažina mirtingumą, kokią žalą sukelia ir kam rekomenduojama.
Perdiagnostika: rasti tai, ko nereikėjo rasti
Kai kurie navikai auga taip lėtai, kad žmogaus gyvenime niekada nebūtų sukėlę simptomų. Patikra juos randa, biopsija pavadina vėžiu, o gydymas gali sukelti tikrą žalą dėl ligos, kuri nebūtų pakenkusi.
Klaidingai teigiamas nėra „nieko tokio“
Po klaidingai teigiamo rezultato gali sekti vaizdiniai tyrimai, biopsijos, komplikacijos ir savaitės nerimo. Gera patikros programa turi skaičiuoti ne vien sugautas žuvis, bet ir suplėšytus tinklus.
Koks tada geriausias baigties rodiklis?
Mirtingumo nuo konkretaus vėžio ar bendro mirtingumo sumažėjimas atsitiktinių imčių tyrimuose yra daug sunkesnis, bet daug prasmingesnis egzaminas nei „aptikome daugiau I stadijos navikų“.
Nereiškia, kad patikra bloga
Krūties, gimdos kaklelio, kolorektalinio ir plaučių vėžio patikra tinkamoms grupėms turi įrodytą naudą. Esmė ne „netikrintis“. Esmė — tikrintis ten, kur naudos ir žalos balansas patikrintas, o naujus testus vertinti pagal tą pačią kartelę.
Kai kurios patikros programos mažina mirtingumą, tačiau kiekviena patikra taip pat turi klaidingai teigiamų rezultatų, perdiagnostikos ir procedūrų žalos riziką.
Naujų daugelio vėžių ankstyvo nustatymo (MCD) ir kitų itin jautrių testų naudos–žalos balansas dar turi būti parodytas dideliuose tyrimuose.
Patikros statistiką vertinti pagal mirtingumo naudą, ne vien „daugiau anksti rastų atvejų“. Rinktis įrodymais paremtas programas pagal amžių ir riziką.